02 vasario 2015

VASARIO IŠŠŪKIS: 2 diena. Paskutinis kartas kai aš atsidūriau nepatogioje situacijoje.

Antroji vasario iššūkio užduotis iš pradžių man pasirodė gan keista, sunkiai sekėsi sugalvoti, ką čia reikės parašyti, bet tada ėmiau, ir sugalvojau. Taigi!


Man retai tenka pakliūti į išties nemalonias situacijas (tfu, tfu, tfu), o tos nepatogios į kurias pakliūnu, dažniausiai būna paprasčiausi nesusipratimai. O dažniausi iš jų būna susiję su tuo, kad...nešioju akinius! Tiksliau, nenešioju jų. O dar tiksliau - turėčiau nešioti tik tada, kai reikia žiūrėti į tolį (kine, žiūrint televizorių ir panašiai), bet ne kasdien. Tai reiškia, kad įprastai nematau pilnu ryškumu. O taip ir atsiranda nepatogios situacijos.
Ne kartą yra nutikę taip, jog nepasisveikinusi praėjau pro pažįstamus, nes paprasčiausiai jų nepastebėjau (kažkodėl taip dažniausiai nutinka su tais žmonėmis, prieš kuriuos kaip tik norisi pasirodyti gerai - pavyzdžiui, dėstytojais, darbdaviais, vaikino tėvais...). O jei jie mane pastebi ir užkalbina, tenka tesintis, kad be akinių nepamačiau ar nepažinau jų. Aišku, tie žmonės, su kuriais artimiau bendrauju, puikiai tai supranta, bet kai teisinuosi visiems kitiems tenka tik spėlioti, ar jie manim patikėjo, ar pamanė, kad jų vengiu... Arba būna taip, kad einu, priešais lyg ir matau ateinant kažką panašaus į pažįstamą. Prisimerkiu (kad geriau matyčiau) ir seku tą žmogų akimis bandydama išsiaiškinti, ar čia tikrai tas pažįstamas. Jeigu jam priartėjus paaiškėja, kad:
A. Tai mano pažįstamas. Tam žmogui būna keista, kodėl nepasisveikinau anksčiau, o tik tada, kai jau atsidūrėm nosis į nosį.
B. Tai nėra mano pažįstamas. Reiškia, ką tik geras penkias minutes įkyriai spoksojau į nepažįstamą žmogų.
Žodžiu, tikrai nejauku bet kuriuo atveju. Taip pat porą kartų yra nutikę, kad kaip tik pasisveikinu su žmonėmis, nes palaikau juos pažįstamais. Žodžiu, ta trumparegystė - vienos bėdos... Bandžiau nešioti lęšius, bet kažkaip per daug terlionės man su ta jų priežiūra,  ir šiaip okulistai sako, kad man nereikia nešioti lęšių/akinių nuolat, nes mano regėjimas dar pakankamai geras. O tada pagalvoju, kaži, kokios problemos kyla žmonėms su dar blogesniu regėjimu?...


O jums ar yra tekę atsidurti kvailose ar nepatogiose situacijose dėl savo regėjimo (trumparegystės/toliaregystės)?

4 komentarai:

  1. Aš ir esu trumparegė, kairiai akiai 90% aklumas, tai su ja praktiškai išvis nematau, o dešinė -3, tavo spėju dar ne toks didelis minusas. :D Kadangi nešioju arba lęšius, arba akinius, tai jokių keistumų patirt neteko, nebent vaikystėj nuolat atsisėsdavau ant akinių. :DD O dabar tik šiaip užknisa, kad be akinių/lęšių nieko nematau ir jaučiuosi kaip susipainiojusi višta... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano minusai gerokai mažesni, beet vistiek trukdo, kadangi be lešių vaikštau, niekaip prie jų neįprantu :D Och, o tą atsisėdimą ant akinių tai oi kaip žinau..:D NUOLAT taip nutinka :D

      Panaikinti
  2. Man net lengviau pasidarė perskaičius šitą įrašą, pagalvojau: " Yes, aš ne viena tokia!". Oj kaip dažnai tenka atsidurti tokiose situacijose, ypač anksčiau, kai nenešiojau lešių. Tikrai daug žmonių yra pamanę, kokia aš nemandagi, kad nesisveikinu arba perdėtai draugiška, kad sveikinuosi su visai svetimais žmonėmis :D Taip, kad puikiai suprantu Tavo nepatogią situaciją :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip malonu jaustis suprastai :D nes tikrai, taip nemalonu, kai žmonės galvoja, kad aš tik apsimetu, kad jų nematau :D

      Panaikinti