13 vasario 2015

VASARIO IŠŠŪKIS: 13 diena. Mano darbas


Kadangi šiuo metu nedirbu, o studijuoju, nusprendžiau jums papasakoti ne apie darbą, o apie tai, kaip rinkausi specialybę - šiuo metu dauguma dvyliktokų turbūt įtemptai galvoja, ką įrašyti į stojimų sąrašą pirmuoju numeriu, tad gal mano įrašas bus įdomus/informatyvus.

Pradėsiu nuo to, kad jau nuo kokios devintos klasės buvau tvirtai įsitikinusi, kad studijuosiu psichologiją. Laisvalaikiu skaičiau Freudą, Adlerį, Maslow, domėjausi psichologija, vaikščiojau į įvairias paskaitas, net lankiau Vilniaus Universiteto organizuotą psichologijos mokyklėlę. Bėda ta, kad didžiąją stojamojo balo dalį sudaro matematika, kuri man niekada nesisekė. Vienuoliktoj klasėj supratau, kad man šansų įstoti į psichologiją su tokiais matematikos pažymiais nėra, bet kažkaip labai smarkiai nenusiminiau, nes šiaip ar taip tai liko kaip mano hobis (be to, dabartinėje mano studijuojamoje specialybėje yra nemažai psichologijos paskaitų). Taigi, supratusi, kad man puikiai išlaikyti matematiką yra mažai šansų, ėmiau svarstyti, kokią kryptį savo gyvenime noriu pasirinkti. Tiesą pasakius, labai ilgai mąstyti nereikėjo, nes antras didelis mano pomėgis visada buvo teatras. Pamenu, vienuoliktoj klasėje visus per gimtadienį gautus pinigus išleidau spektaklių bilietams, nusipirkau gal penkis į priekį, ir kas savaitgalį eidavau žiūrėti vis kito spektaklio. Kadangi mano meilė teatrui labiau apsiribojo stebėjimu, nei aktyviu dalyvavimu, nusprendžiau, kad man artimiausia specialybė - teatro kritika. Pamenu, be galo jaudinausi per stojamuosius egzaminus, tuo metu jie atrodė be galo sudėtingi (reikėjo išanalizuoti spektaklio ištrauką, bei buvo pokalbis su komisija), bet labai ten norėjau ir įstojau. Deja, po pusmečio praleisto studijuojant tą specialybę, supratau, kad ji ne man. Man norėjosi iš pradžių pažinti aktorystę, režisūrą, ir tik tada pereiti prie kritikos, nes jaučiausi tuščiažodžiaujanti, dar neturinti pakankamai patirties tam, kad kritikuočiau kažkieno kito sunkiai kurtą darbą. Nors mano pažymiai nebuvo blogi, jaučiausi esanti ne vietoje ir negalinti atskleisti savo pilno potencialo. Norėjau šias studijas mesti jau po pirmojo pusmečio, bet buvo daug pokalbių su tėvais ("jei jau pradėjai, reikia ir baigti", "tai labai perspektyvi ir specifinė specialybė", "ką daugiau tu studijuosi, juk tai yra tai, ko norėjai", "taip džiaugeisi, kai įstojai"...), daug ašarų, kol galiausiai supratau - tėvai niekada nesutiks su tuo, kad mesčiau studijas, o aš niekada nesijausiu jose gerai. Tad reikėjo rinktis tarp dviejų dalykų - arba pyktis su šeima, arba studijuoti tai, kas manęs netenkina.

Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo turbūt geriausias mano sprendimas - mečiau studijas, praleidau labai keistą ir nejaukią vasarą, nes nežinojau, kas manęs laukia kitąmet, o atėjus laikui rinktis naują specialybę, pasirinkau teatro pedagogiką. Tėvai iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą, bet aš buvau tvirtai apsisprendusi - maniau,  kad teatro pedagogika yra ta vieta, kur galiu sujungti du savo mėgstamiausius hobius - psichologiją ir teatrą. Ir neklydau. Ši specialybė buvo vienintelė, kurią tais metais įrašiau į pasirinkimus, tad jei būčiau į ją neįstojusi, būčiau neįstojusi niekur, bet tiesiog nenorėjau niekur kitur. Kai dabar pamenu save pirmam kurse, buvau be galo pasimetusi, kadangi jau metus studijavau anksčiau, o dauguma kitų įstojusių - ką tik po mokyklos, dar į viską žiūrintys idelistiškai, o aš buvau gan nusivylusi, neturėjau didelių lūkesčių. Pirmi metai buvo labai sunkūs, reikėjo daug persilaužimo - reikėjo vaidinti, šokti, dainuoti, žodžiu, iš kritiko kėdės pereiti į sceną ir pačiai patirti, kaip viskas vyksta, kaip ir norėjau. Bet niekas neįspėjo, kad bus taip baisu! Reikėjo peržengti daugybę kompleksų (dar ir dabar, būdama trečiame kurse, negaliu pasakyti, kad visus juos įveikiau), atsiverti visiškai nepažįstamiems žmonėms, išmokti jais pasitikėti (o tai padaryti man buvo itin sunku, nes po ankstesnių studijų jaučiausi gan užsidariusi į savo vidų, įpratusi viską daryti viena, o ne būti komandos dalimi). Tad iššūkiai buvo tikrai nemaži, bet antram kurse po truputį ėmiau įsivažiuoti į bendrą atmosferą, pajusti, koks džiaugsmas visiems kartu, kaip vienai didelei komandai kurti spektaklį, rodyti jį žiūrovui, pajausti grįžtamąjį ryšį, emocijas... O vėliau prasidėjo ir praktikos mokykloje, darbas su vaikais... Tikrai galiu drąsiai pasakyti, kad šie trys studijų metai davė man be proto daug kaip žmogui - visų pirma, sutikau daugybę žmonių, kurie yra be galo talentingi ir į kuriuos norisi lygiuotis; dėstytojų, kurie be galo atsidavę savo darbui; o svarbiausia - atradau kitokią save. Tikrai nesigailiu nei to, kad neįstojau į psichologiją (nes tos psichologijos žinios, kurias įgijau mokykloje, labai prasiplėtė universitete, be to, man vis dar įsomu laisvalaikiu paskaitinėti psichologinę literatūrą), nesigailiu nei tų metų praleistų studijuojant tai, kas man nepatiko (nes tik taip galiu geriau įvertinti tai, ką turiu dabar).

Aš nežinau, ar galiu šimtu procentų sakyti, kad būsiu teatro mokytoja - aš dar nežinau, dar reikia daug patirties, daug augimo. Bet kol kas studijuoti yra nuostabu ir norisi visą likusį laiką (baisu ir pagalvoti, kiek nedaug jo beliko) išnaudoti kuo prasmingiau!

Toks mano kelias siekiant įgyti daugiau žinių, būti tuo, kuo noriu būti, ir daryti tai, ką noriu. O koks buvo Tavo kelias? Ar daug kliūčių reikėjo įveikti, kad atsidurtum ten, kur dabar esi?

Kitus vasario iššūkio įrašus galite rasti čia:
PIRMA DIENA: Kas mano rankinėje
ANTRA DIENA: Paskutinis kartas, kai aš atsidūriau nepatogioje situacijoje
TREČIA DIENA: Ko labiausiai laukiu per ateinančiu 12 mėnesių?
KETVIRTA DIENA: Dalykas, kurį dauguma yra darę, o aš ne
PENKTA DIENA: Nuotrauka, kuri pakelia mano nuotaiką ir padaro mane laimingą
ŠEŠTA DIENA: 25 dalykai, kuriuos turiu padaryti iki savo sekančio gimtadienio
SEPTINTA DIENA: Paskutinė dovana, kurią padovanojau
AŠTUNTA DIENA: Mano svajonių vestuvės 

DEVINTA DIENA: Apibūdink savo dieną vienu žodžiu
DEŠIMTA DIENA: Dėl ko aš nerimauju?
VIENUOLIKTA DIENA: Be ko nepalieku savo namų?  
DVYLIKTA DIENA: Penki keliai laimėti mano širdį

6 komentarai:

  1. Tavo istorija turėtų būti įkvepianti ir padrąsinanti daugeliui, kurie rinkdamiesi studijas ar norėdami keisti studijas išsigąsta paprieštarauti tėvų valiai. Žinoma, tėvai visada nori savo vaikams gero, bet manau, jog čia kartų skirtumas. Tėvai pripratę "užbaigti tai, ką pradėjo, kad ir kaip tai būtų nemalonu", o mūsų karta trokšta rasti save ir užsiimti bei mokytis tai, kas patinka. Ir manau, kad tai yra gerai. Galbūt laimingesniais suaugusiais žmonėmis užaugsime :)

    Monika
    https://365affairs.wordpress.com/

    AtsakytiPanaikinti
  2. Monika, būtent! Kažkur skaičiau straipsnį apie prarastąją, x, y ir z kartas, bei kaip skiriasi jų požiūris į darbą, tai pamenu, kad labai dideli tie skirtumai, o mūsų karta yra pirmoji, kuri į darbą žiūri ne kaip į pajamų šaltinį, o kaip į veiklą, kuri turi nešti džiaugsmą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Buvo labai įdomu paskaityti! Ir pamatyti, kad turėjome gana panašią patirtį! :D Taipogi teko keisti specialybes (aišku prieš tėvų norus) tam, kad studijuočiau tai ką noriu. Ir nors prireikė net 2 metų, kad susivokčiau, jog reikia perstoti, tai buvo geriausias srendimas gyvenime. Panašu, kaip ir tau :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip įdomu! Man labai retai tenka sutikti žmonių,kurie metė studijas ir pasirinko kitas, tad labai smalsu, kaip viskas pavyko, ar naujosios studijos išties geresnės. Jei ne paslaptis, kokias studijas metei ir į ką įstojai?

      Panaikinti
    2. Įdomiausia, jog mano rate gana daug žmonių, kurie pakeitė studijas. Vien iš pačių pačių geriausių draugų net 4! :D Gal susiję su tuo, jog studijavau VU MIF, kur išstoti gana įprasta :) Mano specialybė buvo ekonometrija, kurios pagrindas iš esmės aukštoji matematika ir statistika. Niekada nesigailėjau, jog ten buvau - nuostabus fakultetas, nuostabūs žmonės, stipri visuomeninė veikla. Deja, neįsivaizdavau savęs toje specialybėje ir apskritai jaučiau jog tampu kažkuo kuo nesu. Kadangi žinojau, kur būtent noriu būti, tad apsispręsti buvo lengviau.

      Perstojau į tą patį universitetą, psichologiją. Studijos - tikrai labai įdomios ir visapusiškos. Žinau, jog nemažai žmonių nusivilia, mat stojant tikimasi kažko kito (psichologija apipinta daug stereotipų) - gal mažiau akademiškumo ar moksliškumo. O čia pasitinka tokie dalykai kaip neurofiziologija, neuroanatomija, psichofiziologija ar statistika :) Ir tik vėlesniuose kursuose pereinama prie dalykų, kurie žmonėms labiau asocijuojasi su šia sritimi. Kad ir kaip ten būtų, asmeniškai bakalauras buvo tobulas - baigiau ir nesigailėjau nei sekundės.

      Tai jei kada sugalvosi įgyti antrą bakalaurą psichologijoje, rašyk, papasakosiu plačiau kas ir kaip :D Magistrantūroje bent kelioms grupiokėms psichologija - antra specialybė :) Nors tavoji sritis skamba žiauriai įdomiai. Įsivaizduoju, jog niekada nėra nuobodu, kai tiek veiksmo ir iššūkių. Man gal tik drąsos pritrūktų :)

      Panaikinti
    3. Ačiū už tokį išsamų atsakymą, be galo įdomu skaityti! Ekonometrija man skamba kaip visiškai nesuvokiamas dalykas, nes nuo matematikos esu laaabai nutolusi, bet turiu daug pažįstamų, studijuojančių MIF'e, tai apie gerą atmosferą ir smagią kompaniją esu girdėjusi :) Atrodo, labai keista, tokia tuo pačiu ir tolima ir artima psichologijai specialybė - statistikos ir šen, ir ten daug, tik tyrimų objektas kitas... :)

      Aš, matyt, visada buvau iš tų, kurie nemąstė apie psichologiją vien kaip apie mokslą, padedantį geriau bendrauti bei pažinti kitus, man kaip tik visi tie neuro- dalykai yra labai įdomūs, visi tie moksliniai būdai paaiškinti, rodos, tokius kasdienius dalykus... Tad tikrai manau, kad ateityje atrasiu būdą, kaip dar pasigilinti į psichologiją, nes taip ir liko mano neišpildyta svajonė, jei ką, būtinai kreipsiuos į Tave dėl daugiau informacijos apie studijas :D Bet iš esmės manau, kad visai norėčiau šią specialybę studijuoti užsienyje, kur pats gali susidėlioti savo paskaitų grafiką bei pasirinkti norimus dalykus - mat nežinau, ar norėčiau dirbti psichologe, greičiau įgauti žinių, kurias būtų galima panaudoti dabartinėje mano specialybėje, nes manau, kad mokytojo ir psichologo išsilavinimas tikrai papildytų vienas kitą :)

      Panaikinti